burzduklas

burzdùklas sm. (2) 1. ppr. pl. burzdiklas, burškolas: Arkliai kojų nebepavelka, taip apšalo burzdùklais Šv. 2. pagaliukas sagos vietoje, brūzgulis: Piemens šarkas su burzduklais užsagstytas Kv.